Karstinė smegduobė su ola, esanti Karajimiškio kaime (Biržų rajonas), Biržų regioniniame parke. Tai žinomiausias ir geriausiai ištirtas geologinis gamtos paminklas Šiaurės Lietuvoje. Paminklu paskelbtas 1964 m.
Speleologai mano, kad jai – apie 200 metų. Jos skersmuo 10-12 metrų, gylis – apie 12,6 m. Duobės dugne yra atvira kiaurymė. Olos sienose matosi viršutinio devono sistemos uolienos – dolomitas, gipsas, mergelis. 9 m gylio karstinės įgriuvos dugne yra 5 atšakos (Šlapioji ola, Siauroji landa, Šikšnosparnių landa, Rupūžės ola) ir 1,5 m gylio požeminis ežeriukas.
Viena ertmė eina į šiaurės rytus, dvi į pietryčius. Bendras praėjimų ilgis 46 m, aslos plotas 42 m², tūris 28 m³. Požeminio ežero vandens temperatūra 4,5 °C. Ežere rasta devynspyglių ir trispyglių dyglių ir moliuskų, vienoje landoje rasta šikšnosparnių (ūsuotasis pelėausis, šiaurinis šikšnys ir rudasis ausylis) griaučių.
1973–1978 m. olą tyrė Kauno speleologai. 1978 m. akvalangininkai ištyrė povandeninę požeminio ežero dalį. Karvės Ola dar aktyviai vystosi. Jos parametrai, urvų ilgis, smegduobės forma, kitos tuštumos keičiasi.
2007 m. Lietuvos speleologų klubas „Aenigma“ ir rusų narai – speleologai vykdė tyrimus apsemtose urvo dalyse. Buvo aptiktos dar nežinomos apsemtos požeminės ertmės.
Karstinė smegduobė su ola, esanti Karajimiškio kaime (Biržų rajonas), Biržų regioniniame parke. Tai žinomiausias ir geriausiai ištirtas geologinis gamtos paminklas Šiaurės Lietuvoje. Paminklu paskelbtas 1964 m.
Speleologai mano, kad jai – apie 200 metų. Jos skersmuo 10-12 metrų, gylis – apie 12,6 m. Duobės dugne yra atvira kiaurymė. Olos sienose matosi viršutinio devono sistemos uolienos – dolomitas, gipsas, mergelis. 9 m gylio karstinės įgriuvos dugne yra 5 atšakos (Šlapioji ola, Siauroji landa, Šikšnosparnių landa, Rupūžės ola) ir 1,5 m gylio požeminis ežeriukas.
Viena ertmė eina į šiaurės rytus, dvi į pietryčius. Bendras praėjimų ilgis 46 m, aslos plotas 42 m², tūris 28 m³. Požeminio ežero vandens temperatūra 4,5 °C. Ežere rasta devynspyglių ir trispyglių dyglių ir moliuskų, vienoje landoje rasta šikšnosparnių (ūsuotasis pelėausis, šiaurinis šikšnys ir rudasis ausylis) griaučių.
1973–1978 m. olą tyrė Kauno speleologai. 1978 m. akvalangininkai ištyrė povandeninę požeminio ežero dalį. Karvės Ola dar aktyviai vystosi. Jos parametrai, urvų ilgis, smegduobės forma, kitos tuštumos keičiasi.
2007 m. Lietuvos speleologų klubas „Aenigma“ ir rusų narai – speleologai vykdė tyrimus apsemtose urvo dalyse. Buvo aptiktos dar nežinomos apsemtos požeminės ertmės.
Velnio duobė (arba Velniaduobė) – geologinis gamtos paminklas (nuo 1964 m.), esantis 4 km į šiaurės vakarus nuo Aukštadvario (Trakų rajonas), važiuojant link Beižionių, Aukštadvario girininkijos (10,16 kv.) Kalvų miške, Aukštadvario regioninio parko Mergiškių kraštovaizdžio draustinyje. Plotis 60-65 m – 200 m. Plotas 0,04-4,5 ha. Gylis – 30-40 m. Durpių sluoksnio dugne storis apie 9,5 metro. Įtraukta į Europoje labiausiai saugomų 100 gamtos paminklų sąrašą. Mitologinis-sakralinis kultūros paveldo objektas.
Užusaliai – kaimas Jonavos rajone, prie geležinkelio ruožo Kaunas–Jonava, 25 km į šiaurės rytus nuo Kauno. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras.
Yra Užusalių pagrindinė mokykla, biblioteka, paštas (LT-55044), kultūros centras, Užusalių Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė (stačiatikių), kapinės (taip pat ir II pasaulinio karo aukų), sentikių parapija.
Pelkėmis vadinami nuolatos užmirkę žemės paviršiaus plotai, kuriuos dengia storesnis nei 30 cm durpių sluoksis. Plotai, kuriuose durpių sluoksnis plonesnis, vadinami supelkėjusiomis žemėmis. Pastaruoju metu plačiai vartojamas terminas šlapžemės, šlapynės. Plačiąją prasme šlapžemės apima plotus nuo šlapių ariamų laukų iki makrofitais užaugusių ežerų atabradų. Tačiau šlapžemės, kuriose susikaupęs storesnis ar plonesnis sluoksnis, atitinka aptartą pelkių ir supelkėjusių žemių sampratą. Pagrindinė sąlyga pelkėms susidaryti yra drėgmės perteklius, o svarbiausias pelkėjimo veiksnys augalija. Lietuvoje iškrintančių kritulių kiekis, palyginti nedidelis jų išgaravimas, dažnos vėsios vasaros sudaro palankias sąlygas drėgmės pertekliui kauptis. Daugiausia pelkių yra Baltijos ir Žemaitijos aukštumų daubotame reljefe. Pelkės susidaro ten, kur yra priemolingas vandeniui nepralaidus podirvinis ir negiliai slūgstantys gruntiniai vandenys.